Kaip miško grybai keičia klimatą: mokslininkai atskleidė netikėtą ryšį tarp miško ekosistemų ir anglies dioksido absorbcijos

Grybai – ne tik maistas ant stalo

Kalbant apie klimato kaitą, dažniausiai minimos elektrinės, automobiliai ir pramonė. Tačiau pastaraisiais metais mokslininkai vis dažniau žvelgia į miškus – ir ne tik į medžius, bet į tai, kas slepiasi po žeme. Grybai, tiksliau jų micelijų tinklai, pasirodo, vaidina kur kas svarbesnį vaidmenį anglies dioksido apyvartoje nei buvo manyta.

Naujausiais tyrimais nustatyta, kad mikoryziniai grybai – tie, kurie gyvena simbiozėje su medžių šaknimis – gali sulaikyti iki 13 gigatomų anglies per metus visame pasaulyje. Tai maždaug trečdalis viso anglies kiekio, kurį kasmet išmeta iš iškastinio kuro deginimas. Skaičius stulbinantis, ypač turint omenyje, kad iki šiol šie organizmai klimato modeliuose praktiškai nebuvo vertinami.

Kaip tai veikia

Medžiai fotosintezės metu sugeria anglies dioksidą ir dalį jo perduoda grybams kaip savotišką mokestį už paslaugas – grybai mainais tiekia medžiams vandenį ir mineralines medžiagas. Ši partnerystė trunka milijonus metų, tačiau jos mastas klimato kontekste buvo rimtai įvertintas tik dabar.

Problema ta, kad micelijos tinklai yra itin jautrūs. Intensyvi žemdirbystė, miškų kirtimas ir net kai kurios trąšos gali sunaikinti šiuos tinklus greičiau, nei spėjame suvokti. Kai grybai žūsta, anglies saugykla sutrinka – ir dalis to, kas buvo sulaikyta, grįžta į atmosferą.

Britų ir Švedijos mokslininkai, paskelbę tyrimus žurnale Nature, pabrėžia, kad dabartiniai klimato modeliai yra iš esmės neišsamūs, nes neįtraukia mikoryzinių grybų kaip atskiro kintamojo. Tai reiškia, kad mūsų prognozės apie miškų gebėjimą absorbuoti anglį gali būti gerokai per optimistiškos.

Tai, ko nematome, kartais lemia viską

Šis atradimas verčia permąstyti, kaip suprantame miško ekosistemą. Medis nėra atskiras vienetas – jis yra dalis milžiniško požeminio tinklo, kuris kvėpuoja, keičiasi ir reaguoja į aplinką lygiai taip pat kaip ir tai, ką matome virš žemės. Apsaugoti mišką reiškia apsaugoti ir tai, kas slepiasi po juo.

Politiniu lygmeniu tai turėtų keisti požiūrį į miškų apsaugą. Neužtenka skaičiuoti medžių kamienus ar hektarus – reikia vertinti ir dirvožemio biologinę sveikatą. Kelios šalys jau pradeda svarstyti, kaip įtraukti grybų ekosistemų būklę į nacionalines aplinkosaugos ataskaitas, tačiau tai dar tik pirmi žingsniai.

Galbūt svarbiausia pamoka čia yra paprastesnė: gamta turi mechanizmų, kurių dar nesuprantame, ir tai turėtų skatinti ne pasitikėjimą technologiniais sprendimais, o didesnę pagarbą tam, kas jau egzistuoja. Grybai saugo klimatą milijonus metų. Klausimas, ar mes sugebėsime nesugadinti to, ko net nematome.