Žaliosios naujienos: kaip atskirti patikimą aplinkosaugos informaciją nuo dezinformacijos internete

Praėjusią savaitę socialiniuose tinkluose plito įrašas apie tai, kad Baltijos jūroje „sunaikinta visa žuvų populiacija” dėl vėjo jėgainių statybų. Įrašas surinko tūkstančius peržiūrų per kelias valandas. Tik vienas nedidelis niuansas – tokios informacijos nepatvirtino nė vienas mokslinis šaltinis, o pati istorija pasirodė esanti sukurta ir platinama specialiai, siekiant sukelti pasipiktinimą atsinaujinančios energetikos projektais.

Panašių atvejų per pastaruosius metus daugėja kaip grybų po lietaus. Klimato kaita, oro tarša, vandens kokybė – šios temos tapo tikru dezinformacijos magnetu. Ir ne be reikalo: aplinkosauga liečia kiekvieno mūsų kasdienybę, o emocinis krūvis, susijęs su planetos ateitimi, leidžia manipuliatoriams lengviau pasiekti savo tikslus.

Kodėl būtent žalioji tema tapo dezinformacijos taikiniu

Atsakymas gana paprastas – pinigai ir politika. Už klimato skepticizmu paremtų naratyvų dažnai stovi konkretūs ekonominiai interesai. Iškastinio kuro pramonė, tam tikros pramonės šakos, net kai kurios valstybės, kurių ekonomika stipriai priklauso nuo naftos ar dujų eksporto, yra suinteresuotos, kad visuomenė abejotų mokslininkų išvadomis.

Kita vertus, egzistuoja ir priešinga kraštutinybė – perdėtos, katastrofiškos prognozės, kurios taip pat neturi tvirto mokslinio pagrindo, bet plinta todėl, kad sukelia stiprias emocijas. Žmonės dalinasi ne tuo, kas tikslu, o tuo, kas sukrečia arba patvirtina jau turimą įsitikinimą.

Ką iš tikrųjų reiškia „patikimas šaltinis”

Daugelis internautų šaltinio patikimumą vertina pagal tai, kiek „profesionaliai” atrodo svetainė arba kiek žmonių pasidalino įrašu. Deja, dizainas ir populiarumas neturi nieko bendra su faktiniu tikslumu.

Verta atkreipti dėmesį į kelis dalykus. Pirma, ar informacija remiasi recenzuotais moksliniais tyrimais, ar tiesiog nuoroda į kitą blogą, kuris savo ruožtu cituoja dar vieną blogą. Antra, ar straipsnyje minimi konkretūs autoriai, jų kvalifikacija, institucija, kurioje jie dirba. Anoniminiai „ekspertai” arba paskyros be jokios istorijos internete turėtų kelti įtarimą.

Trečia – patikrinti, ką apie tą pačią temą rašo keli nepriklausomi šaltiniai. Jei vienas portalas skelbia sensacingą naujieną, o rimtos mokslo institucijos ar tarptautinės organizacijos apie tai netgi neužsimena, greičiausiai reikalas neaiškus.

Emocijos kaip manipuliacijos įrankis

Vienas ryškiausių dezinformacijos požymių – tekstas, kuris pirmiausia bando priversti jus pajusti pyktį, baimę ar pasipiktinimą, o tik po to pateikia „faktus”. Antraštės tipo „Mokslininkai slepia tiesą apie…” arba „Vyriausybė nutyli…” dažniausiai signalizuoja, kad su turiniu kažkas negerai.

Tikri moksliniai tyrimai retai būna vienareikšmiai ir kategoriški. Jie kalba apie tikimybes, neapibrėžtumus, skirtingus scenarijus. Jei straipsnis skelbia absoliučią tiesą be jokių išlygų, verta suklusti.

Praktiniai įrankiai, kurie tikrai padeda

Egzistuoja keletas gana paprastų būdų patikrinti informaciją, nereikalaujančių specialaus mokslinio išsilavinimo. Klimato srityje puikiai veikia platformos kaip Climate Feedback, kurios pasitelkia mokslininkus konkrečių straipsnių tikslumui įvertinti. Taip pat naudinga peržiūrėti IPCC (Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos) ataskaitas – jos viešai prieinamos ir gana suprantamai parašytos net ne specialistams.

Lietuviškame kontekste verta sekti, ką skelbia Aplinkos ministerija, Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba ar mokslo institutai, tokie kaip Gamtos tyrimų centras. Šios institucijos, žinoma, nėra tobulos, tačiau jų informacija remiasi realiais duomenimis, o ne emociniais vaizdiniais.

Vietoj taško – kelios mintys pasitikrinimui

Sekantį kartą, kai naujienų sraute pamatysite šokiruojantį teiginį apie planetos ateitį, verta stabtelėti bent kelioms minutėms. Kas parašė šį tekstą? Kokie interesai gali slypėti už jo? Ar informacija patvirtinta keliuose nepriklausomuose šaltiniuose? Ar tekstas kalba faktais, ar tiesiog žaidžia emocijomis?

Aplinkosaugos tema per daug svarbi, kad ją paliktume manipuliatorių žaidimų aikštele. Kritinis mąstymas šiuo atveju nėra prabanga – tai būtinybė, jei norime, kad sprendimai dėl planetos ateities būtų priimami remiantis faktais, o ne baime ar politiniais interesais. Ir galiausiai, geriausias filtras internete lieka tas pats, kuris veikė ir prieš dvidešimt metų be jokių socialinių tinklų – sveikas protas bei noras patikrinti, prieš tikint.