Kaip sportuoti lauke tausojant gamtą: 7 ekologiški įpročiai bėgikams ir dviratininkams

Kiekvieną pavasarį socialiniuose tinkluose prasideda tas pats ritualas – nuotraukos su naujais bėgimo bateliais, hashtagai #zero waste, #eco athlete ir panašiai. Bet jei atvirai, dauguma šių „ekologiškų” gestų yra grynas teatras. Tikras rūpestis gamta atrodo kur kas nuobodžiau ir mažiau fotogeniškai nei rodo influenceriai. Pabandykime pažiūrėti į šį reikalą be saldžios glazūros.

1. Marškinėliai iš perdirbtų plastikinių butelių – ne tokie žali, kaip skamba

Rinkodara mums įpiršo mintį, kad sportinė apranga iš perdirbto poliesterio yra beveik dorybės sinonimas. Realybė kitokia – tokie audiniai vis tiek išskiria mikroplastiką kiekvieną kartą, kai juos skalbiate. Vandenynas nesidžiaugia, kad jūsų marškinėliai kadaise buvo butelis – jis tiesiog gauna smulkesnes plastiko daleles vietoj didesnių. Jei jau nori tikrai ką nors pakeisti, dėvėk drabužius ilgiau ir skalbk rečiau, o ne pirk naują „eco” kolekciją kas sezoną.

2. Trasa – ne jūsų asmeninė mėtymo aikštelė

Energijos gelio pakuotė, izotoninio gėrimo butelis, plaukų guma – viskas, ką paleidote iš rankų per pastaruosius kelis mėnesius bėgimo takuose, greičiausiai vis dar ten guli. Nusipirkti mažą maišelį šiukšlėms ir jį realiai naudoti – banalu, bet dauguma to nedaro. Ne todėl, kad nežino, o todėl, kad tinginys nugali principus tiksliai tuo momentu, kai reikia sustoti ir pasilenkti.

3. Dviratis vietoj automobilio – gerai, bet ne visada dėl tų priežasčių, kurias galvojame

Taip, važiuoti dviračiu vietoj automobilio yra sveika idėja. Tačiau dauguma žmonių, kurie giriasi savo „carbon footprint” mažinimu pedalais, tuo pačiu metu skrenda į Bali kartą per metus ar užsisako kiekvieną savaitę naujus daiktus iš užsienio. Vienas gestas nekompensuoja kito. Ekologija nėra švediškas stalas, iš kurio pasirenki tik patogiausią dalį.

4. Natūralūs takai – ne visada geriausia vieta bėgioti

Populiarus mitas – kad bėgimas per mišką ar pievą yra automatiškai draugiškesnis gamtai nei bėgimas miesto gatvėmis. Iš tikrųjų, ištryptos dirvožemio takelių pakraštėse augalijos, sutrikdyti gyvūnų maršrutai ir erozija dėl per didelio žmonių srauto – realios problemos, apie kurias mažai kalbama. Kartais geriausia, ką gali padaryti miško takui, yra tiesiog jį aplenkti ir pasirinkti asfaltą.

5. Vandens buteliai – klasikinė dvejopos moralės situacija

Nešiotis daugkartinį buteliuką – tapo beveik privaloma sportininko atributika. Bet retas kada susimąsto, kiek energijos ir vandens sunaudojama pagaminant tą patį „ekologišką” nerūdijančio plieno buteliuką, palyginti su vienkartiniu plastikiniu. Atsakymas: jei jį naudosite trumpiau nei metus, jokios naudos aplinkai nebuvo – tik dar vienas nereikalingas pirkinys spintelėje.

6. Grupinės treniruotės ir organizuoti bėgimai – kiek jose tikros ekologijos?

Masiniai renginiai, maratonai, dviračių žygiai – dažnai reklamuojami kaip bendruomeniška ir sveika veikla. Tačiau vienkartiniai numeriai, plastikinės medalių juostelės, tūkstančiai plastikinių puodelių prie kiekvieno vandens punkto – tai realybė, kurią organizatoriai mielai nutyli savo žaliuose pranešimuose spaudai. Jei rūpi aplinka, verta rinktis mažesnius, mažiau komercializuotus renginius arba tiesiog bėgioti savarankiškai.

7. Apšvietimas ir technologijos – kiekvienas naujas prietaisas turi savo kainą

Išmanieji laikrodžiai, GPS jutikliai, telefonų programėlės sekančios kiekvieną žingsnį – visa tai reikalauja gamybos resursų, retųjų metalų kasybos ir elektros energijos įkrovimui. Nereikia išmanaus žiedo, kad žinotum, jog šiandien bėgai penkis kilometrus. Kartais paprasčiausias sprendimas – sena, patikima laikrodžio versija arba visai jokio prietaiso – yra tas, kuris realiai mažiau kenkia aplinkai, net jei tai skamba nemadingai.

Kas belieka, kai nuimame žalią makiažą

Tiesa tokia – nėra magiško sąrašo, kuris paverstų bėgimą ar važiavimą dviračiu tobulai ekologiška veikla. Kiekvienas iš šių įpročių turi savo šešėlinę pusę, kompromisą, kurio dažnai nenorime matyti, nes patogiau tikėti, kad septyni paprasti patarimai išspręs viską. Realybėje ekologiškas sportavimas lauke reiškia mažiau vartoti apskritai, rečiau pirkti naują aprangą, nesivaikyti kiekvienos naujos „žalios” tendencijos ir tiesiog būti sąžiningam su savimi – ar tikrai rūpi gamta, ar tik noras atrodyti geresniam socialiniuose tinkluose. Jei atsakymas artimesnis antram variantui, bent jau nebandykime to slėpti po ekologijos etikete.