Pagal užimamos teritorijos plotą Žagarės regioninis parkas, esantis pasienyje su Latvija, yra viena  mažiausių saugomų teritorijų Lietuvoje. Tačiau čia sutelpa ir savita gamta, ir įdomi istorija, ir unikalios tradicijos. Visa tai sukuria šios senųjų žiemgalių žemės aurą ir trauką turistams. Miškai ir kitos gamtinės teritorijos užima du trečdalius Žagarės regioninio parko ploto. Tai vienas miškingiausių parkų šalyje. Regioninio parko miškai pasižymi didele biologine įvairove ir  ekologine verte. Parke didelių upių nėra, tačiau hidrografinis tinklas gana tankus. Reikšmingiausia parko upė – Švėtė, Lielupės intakas. Ją maitina Mūšos tyrelio aukštapelkė, todėl Švėtės vandenyje yra daug humuso. Plokščių ir banguotų lygumų kraštovaizdį paįvairina šiaurinį parko pakraštį kertantis šios upės slėnis bei Žagarės ozas. Retųjų augalų ir kitų gamtos vertybių apsaugai regioniniame parke įsteigti septyni gamtiniai draustiniai. Išskirtos šešios Natura 2000 teritorijos, kuriose saugoma 11 Europos Bendrijos svarbos buveinių tipų. Labai retas augalas - didžioji astrancija, kuri Lietuvoje išlikusi iš buvusio šiltesnio klimato periodų tik Žagarės apylinkių miškuose. Iš apie 70 Lietuvoje aptinkamų žinduolių rūšių parke užregistruotos 42, o 8 rūšys - Lietuvos raudonosios knygos atstovai. Žagarės miškuose apsigyveno lūšys. Yra ir vilkų, jų pagrindinis prieglobstis – Mūšos tyrelio pelkė. Šioje pelkėje galima sutikti retą baltąjį kiškį. Yra briedžių, stirnų, miškinių kiaunių, lapių. Švėtės upėje daug užtvankų pasistatę upiniai bebrai, gyvena ūdros. Užfiksuotos penkios retos saugomos šikšnosparnių rūšys. Žagarės regioniniame parke priskaičiuojama apie 150 čia gyvenančių ir užklystančių paukščių rūšių, 32 rūšys – Lietuvos raudonosios knygos atstovai. Mūšos tyrelio telmologinis draustinis, kuris įtrauktas į Natura 2000 paukščių apsaugai svarbių teritorijų tinklą, yra viena iš svarbesnių migruojančių vandens ir pelkių paukščių poilsio, mitybos vietų Šiaurės Lietuvoje. Šiuose raistuose dažnai sutinkama vienintelė nuodinga gyvatė Lietuvoje - paprastoji angis. Iš didžiulės vabzdžių įvairovės Žagarės regioniniame parke plačiau tyrinėti vabalai ir drugiai, kurių 18 rūšių - Lietuvos raudonojoje knygoje. Didžiausia jų įvairovė yra mišriuose lapuočių miškuose.

„Mūsų regioninio parko direkcija šių metų birželį persikėlė į Žagarės dvaro rūmus, kur ateityje  planuojamas įrengti lankytojų centras. Esame vienintelė įstaiga miestelyje, kuri teikia atvykstantiems žmonėms turistinę informaciją, organizuoja jiems pažintines ekskursijas, propaguoja gamtosauginį švietimą, pritaiko  teritoriją lankymui ir atlieka  daugybę kitų funkcijų. Taigi, veiklos daug, tik spėk suktis“, - sakė Žagarės regioninio parko rekreacijos vadybininkė Modesta Bielskienė. Pasak jos,  atvyksta turistų ir iš visai šalia esančios Latvijos. Prie pat Žagarės driekiasi Lietuvos – Latvijos valstybinė siena su savo riboženkliais. Tik nesama riboženklių tarpusavio bendravimui. Nuo seniausių laikų latviškai kalbant galėjai išgirsti pusę turgaus. Kiekvienas Žagarėje bent suprato latviškai. Latvių ūkininkai samdydavo Žagarės miestelio žmones. Ir miestelio apylinkėse gyveno darbščių latvių ūkininkų, o pačioje Žagarėje – latvių amatininkų. Jų bendruomenė puoselėjo gimtąją kalbą, kultūrą ir tradicijas, turėjo savą bažnyčią. Regioninio parko darbuotojai stengiasi, kad išliktų ilgametės abiejų tautų sąsajos. Lankytojai iš Latvijos – mielai laukiami svečiai, kuriems stengiamasi parodyti visą šio krašto grožį. Parko darbuotojos nuomone, jų parke yra nemažai dalykų, kuriais galima pasidžiaugti ir pareklamuoti kaimynams. Turistams siūloma dešimt maršrutų, kuriais galima keliauti pėsčiomis ar dviračiais: pavyzdžiui, Žagarės dvaro sodybos pažintinis dendrologinis takas, Žagarės ozo pažintinis takas, Žydų kultūros paveldo kelias, Žagarės dvaro sodybos kelias, Archeologijos objektų kelias.

Žagarės dvaro sodyba laikoma viena didžiausių išlikusių dvarų sodybų Lietuvoje. Iki šių dienų išliko net 21 pastatas: vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmai, žirgyno kompleksas, malūnas, dvaro tarnautojų – arklininko, aludario, sargų ir kiti angliškų kotedžų stiliaus namai bei nuostabi puošmena – daugiau nei 60 ha parkas. Jame daugiau kaip prieš šimtą metų buvo pasodinta per 200 rūšių želdinių, dabar išliko apie pusė. Augalijos įvairove šis parkas nusileido tik Tiškevičių rūmų parkui Palangoje. Prie  tvenkinio stovi iš raudonų plytų sumūrytas žirgynas su tašytų akmenų cokoliais. Jis laikomas sau lygių Lietuvoje neturinčiu ir dėl senovinio dailiomis medinėmis konstrukcijomis dengto maniežo. Dvarininkai Naryškinai buvo susigiminiavę su britais, domėjosi pažangiu Anglijos ūkininkavimu. Ypač garsėjo pomėgiu žirgams, manieže buvo įrengta ložė, iš kurios stebėdavo žirgų pratybas. Dabar žirgyno tradicijos tęsiamos naujų šeimininkų.  Gražaus parko apsuptas hipodromas  vilioja pamėginti pasivyti vėją - susilieti su eikliu žirgu ir tarsi atsukti laiką.

Man labiausiai įsiminė dolomito atodanga. Lietuvoje nedaug yra tokių vietų. Įspūdinga 3 m aukščio dolomitinė atodanga yra apie 50 m ilgio. Joje aiškūs dolomito su gipso priemaišomis klodai. Seniau čia buvo šios statybinės medžiagos karjeras. Dabar –  geologinis gamtos paveldo objektas. Dolomitas buvo rankiniu būdu kasamas nuo XIX amžiaus. Apžiūrėjome ir milžiniškos krosnies, kurioje senovėje deginant kelmus buvo išgaunamos kalkės, liekanas. Žagarėje po nestora dirvožemio danga slūgsantys dolomito sluoksniai – tai prieš 360 milijonų metų devono periodo šiltos jūros dugno nuosėdos. Apsilankėme ir Žagarės oze. Tai – ilgas, siauras, pylimo pavidalo, dažnai vingiuotas kalvagūbris, sudarytas iš smėlio ir žvirgždo, sunešto tekančių tirpsmo vandenų į ledyno plyšius. Jis pats ilgiausias (ilgis apie 8 km) iš visų Lietuvoje esančių ozų, be to skiriasi tuo, kad čia visur aplinkui plyti lygumos. Įspūdingiausia ozo dalis – Žvelgaičio piliakalnis. Lietuvių kunigaikštis Žvelgaitis minimas XII – XIII amžiaus istoriniuose šaltiniuose. Čia vyko kovos su Livonijos ordino riteriais.

Žagarės miestelis – viena svarbiausių regioninio parko vertybių, savo istoriją skaičiuoja net nuo 1198 m. Išlikęs XVI a. gatvių tinklas, urbanistinė struktūra, akmeniniai gatvių grindiniai. Raudonų plytų, daugiausia žydų prekybininkų statyti, namai. Yra keletas XVII – XVIII a. iš molio ir vietinio dolomito statinių. Akį patraukė ir vienas medinis namas, kurio sienos, stogas apkloti įvairiausiais jau savo amžių atitarnavusiais metaliniais indais, keptuvėmis ir dangčiais. Gatvelėmis priėję Senosios Žagarės bažnyčią, patekome tiesiai į archeologinių kasinėjimo vietą. Prieš akis – duobėje kelių žmonių griaučiai. Archeologai, šepetėliais atsargiai juos valę, pasakė, jog rekonstruojant gatvelę rasta daugiau nei dvidešimt palaidojimų, pagal buvusias viename kape monetas nustatyta, kad tai Žygimanto Augusto laikais gyvenę žmonės.

Nuo seno Žagarė garsėja savo vyšniomis, tvirtai prigijusiomis šiame krašte ir jį plačiai išgarsinusiomis. XX a. pradžioje Peterburgo turguje buvęs net atskiras žagarvyšnių skyrius, o vienas Rygos fabrikas iš žagarvyšnių gaminęs likerį. XVIII a. Žagarėje galiojo įstatymas, įpareigojęs kiekvienos sodybos šeimininkus pasisodinti po vyšnios medį. Dabar kasmet vyksta Žagarės vyšnių festivalis. Jo misija ir yra propaguoti Žagarės vyšnias, skatinti kraštiečius ir tautiečius neprarasti istorinės ir kultūrinės atminties, plėtoti Šiaurės Lietuvos, buvusios žiemgalių teritorijos, kultūrą. Festivalio programa kasmet atnaujinama, renginių turinys keičiasi, tačiau yra išlaikoma protėvių tradicijų ir papročių puoselėjimo dvasia. Žagarės vyšnios pabrėžia miestelio unikalumą, savitą gyvenseną ir mąstymą, svetingumą. Šiemet pirmą kartą šis festivalis organizuotas kartu su latviais. Buvo pristatyta jų literatūra, atidaryta jų dailininkų darbų paroda, prie Žagarės dvaro rūmų koncertavo latviai atlikėjai, abiejų tautų žaidėjai dalyvavo futbolo turnyre, pasirodė Rygos cirkas.

Kitas įdomus ir savitas renginys – Kleckų šventė, populiarinanti krašto kulinarinį paveldą – kleckus, gamintus Žagarės apylinkėse nuo senų laikų. Ši šventė skirta labiau aplinkinių miestelių ir kaimų bendruomenėms (mat kiekviena jų vaišina lankytojus kleckais su pačiais įvairiausiais įdarais), tačiau tradiciškai į ją pasikviečiami kitų rajonų atstovai ir, žinoma, artimiausi kaimynai – latviai. Šie  renginiai labai suartina žmones, ir tai, žinoma, turi įtakos parko lankytojų  skaičiaus augimui. 

Pasak M. Bielskienės, norinčių aplankyti Žagarės regioninį parką žmonių gausėja, tad parko teritorijos apkrova, suprantama, taip pat didėja. Atvykusieji aplanko įžymiausius gamtos ir kultūros paveldo objektus, parko rekreacinę zoną, kuri yra itin populiari. Čia pačios gražiausios Joniškio rajono vietos – įspūdingas Žagarės ozas su Žvelgaičio piliakalniu, papėdėje vingiuojanti Švėtės upė, pušynų apsuptas tvenkinys. Nuo ozo kalvų atsiveria gražūs apylinkių vaizdai. Keliaujančių patogumui - suoliukai, laiptai, pavėsinės, laužavietės, krepšinio ir paplūdimio aikštelės, automobilių stovėjimo aikštelės, tilteliai, paukščių stebėjimo bokšteliai bei informaciniai stendai, kuriuose daug informacijos. Tačiau tikras galvos skausmas parko darbuotojams – nedrausmingi rekreacinės zonos lankytojai, paliekantys šiukšlių, kūrenantys ne tam skirtoje vietoje laužus, automobiliais ir motociklais išvažinėjantys pievas, pušynų paklotes, net piliakalnio šlaitus. Todėl jau keleri metai parko rekreacinėje zonoje gerinama infrastruktūra – įrenginėjama automobilių stovėjimo aikštelės, laužavietės, tualetai. Patirtis rodo, jog pastačius, nutiesus laiptus, lieptus, surentus apžvalgos bokštus ir kitus patogius dalykus, labai sumažėjo chaotiško žmonių lankymosi saugomoje teritorijoje. Gal matant, kokia kryptimi patogiausia eiti, kur smagiausia atsisėdus pailsėti, regint  sutvarkytą aplinką, ir nekyla noras bjauriai elgtis. Kaip besakytum, geras pavyzdys – geriausias auklėtojas. Kad lankytojus bando auklėti geru pavyzdžiu, pabrėžė parko rekreacijos vadybininkė. Dabar lankytojų patogumui rekreacinė zona vėl naujai tvarkoma. Joje esančiame pušyne šalinamos atžalos ir menkavertė augmenija.

Siekis išsaugoti ir tausoti gamtinę bei kultūrinę aplinką ateina su įvairiapusiu jos pažinimu. Prie visų žymiausių regioninio parko objektų lankytojai randa stendus, nuorodas su informacija, nuotraukomis, planais ir žemėlapiais. Jie supažindina tiek atvykusius turistus, tiek vietinius gyventojus su galimomis bei draudžiamomis veiklomis šioje teritorijoje, padeda suvokti  kraštovaizdžio, retų augalų ir gyvūnų išsaugojimo svarbą. Prie deramos lankytojų elgsenos formavimo prisideda ir parko direkcijos organizuojamos ekskursijos, kurių maršrutai sudaromi  atsižvelgiant į lankytojų pageidavimus, ir aplinkosauginio pobūdžio renginiai – aplinkos tvarkymo talkos, inkilų kėlimo akcijos, pagalba miško žvėreliams žiemą, gamtos pažinimo pamokos. Visa tai – krašto gamtos ir jo žmonių labui.

Atvažiuokite į Žagarę, kai žydės vyšnios ar sodriu raudoniu vilios žmones ir paukščius. Tolimame Lietuvos pakraštėlyje laukia daug įdomaus.

Linas Senkus

Keliautojo atmintinė – Žagarės  regioninio parko lankymo taisyklės

I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Žagarės regioninis parkas – tai saugoma teritorija, įsteigta gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais sudėtingoje, ypač vertingoje teritorijoje, kurios apsauga ir tvarkymas siejamas su teritorijos funkcinių bei kraštovaizdžio tvarkymo zonų nustatymu.
2. Žagarės regioninio parko lankymo taisyklės (toliau – taisyklės) nustato lankymosi ir poilsiavimo Žagarės regioniniame parke tvarką.
3. Asmenys, besilankantys regioniniame parke, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos, Saugomų teritorijų, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, Miškų įstatymų, Laukinės augalijos, Laukinės gyvūnijos, Saugomų augalų, gyvūnų ir grybų rūšių bei bendrijų ir kitų įstatymų, regioninio parko nuostatų, apsaugos reglamento, vietos savivaldos institucijų sprendimų, susijusių su lankymusi regioniniame parke, kitų teisės aktų bei šių taisyklių reikalavimų.

II. ŽAGARĖS REGIONINIO PARKO LANKYTOJŲ TEISĖS IR PAREIGOS
4. Žagarės regioninio parko lankytojai turi teisę:
4.1. lankytis visame regioniniame parke, išskyrus šių taisyklių 6.1 punkte numatytą išimtį;
4.2. statyti palapines, kurti laužus tik specialiai tam įrengtose, informaciniais ženklais pažymėtose poilsio vietose ( poilsiavietėse);
4.3. važinėti transporto priemonėmis valstybinės ir vietinės reikšmės keliais, kuriuose eismas leidžiamas Kelių eismo taisyklių nustatyta tvarka;
4.4. statyti transporto priemones tam tikslui įrengtose aikštelėse ir kelių kelkraščiuose, jeigu tai netrukdo saugiam eismui, nėra ribojamųjų kelio ženklų ir nepažeidžiamos kitų asmenų teisės bei nedaroma žala aplinkai;
4.5. žvejoti, medžioti laikantis Aplinkos ministro patvirtintos tvarkos, kitų teisės aktų reikalavimų;
4.6. uogauti, grybauti, riešutauti, rinkti vaistažoles laikantis laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarkos, kitų teisės aktų reikalavimų;
4.7. plaukioti regioninio parko vandens telkiniuose mažosiomis plaukiojimo priemonėmis, laikantis Aplinkos ministro patvirtintos mažųjų plaukiojimo priemonių naudojimo tvarkos;
5. Regioninio parko lankytojai privalo:
5.1. saugoti aplinką, gamtos bei kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), tausoti gamtos išteklius;
5.2. nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių bei interesų;
5.3. tinkamai naudotis poilsiavietės, stovyklavietės ar kitos lankomos vietos teritorija ir jos įranga ir sutvarkyti paliekamą teritoriją;
5.4. atliekas išmesti tik į tam skirtas šiukšliadėžes ar konteinerius;
5.5. saugiai elgtis su ugnimi – laužus kurti tik specialiai tam įrengtose laužavietėse, kurios pažymėtos atitinkamais ženklais. Nuolat prižiūrėti užkurtą laužą, o baigus kūrenti, kruopščiai užpilti laužavietę žemėmis arba vandeniu, kol jis visiškai nustos rusenęs;
5.6. pastebėję gaisrą, jį užgesinti, o jei tai atlikti neįmanoma – apie gaisrą nedelsiant pranešti priešgaisrinės apsaugos tarnyboms, regioninio parko direkcijai, vietos savivaldos institucijai;
5.7. apie pastebėtus gamtos ar kultūros paveldo objektų niokojimo atvejus, saugomų teritorijų režimo ar kitus pažeidimus, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, pranešti policijai, aplinkos apsaugos inspekcijai, regioninio parko direkcijai;
5.8. vykdyti teisėtus įgaliotų aplinkos apsaugos institucijų bei jų pareigūnų reikalavimus.
5.9. organizuoti sąskrydžius, sporto, kultūros, sveikatingumo ir kitus masinius renginius, kuriuose dalyvauja daugiau kaip 100 žmonių, regioniniame parke, išskyrus miestų, miestelių ir privačios nuosavybės teise priklausančias teritorijas, leidžiama tik raštiškai tai suderinus su regioninio parko direkcija ir teritorijos savininku, valdytoju ar naudotoju.

III. ŽAGARĖS REGIONINIO PARKO LANKYTOJAMS DRAUDŽIAMA VEIKLA
6. Regioninio parko lankytojams draudžiama:
6.1. lankytis Didmargio ir Dilbinėlių botaniniuose, Žagarės botaniniame-zoologiniame draustiniuose nuo balandžio 1d. iki rugsėjo 1 d., išskyrus bendro naudojimo kelius bei dirbamus laukus;
6.2. pažeisti šių taisyklių 5 dalyje nustatytą Žagarės regioninio parko lankymo tvarką;
6.3. kurti laužus, statyti palapines tam tikslui neįrengtose ir neskirtose vietose;
6.4. naikinti ir žaloti gamtos ir kultūros paveldo objektus (vertybes);
6.5. gadinti, naikinti ar savavališkai perkelti rekreacinius įrenginius, informacines rodykles, stendus, riboženklius, kvartalinius stulpus ir ženklus, priešgaisrinius įrenginius;
6.6. savavališkai kirsti, naikinti, žaloti medžius ar krūmus;
6.7. gaudyti, naikinti ir žaloti laukinius gyvūnus, išsinešti juos su savimi, rinkti paukščių kiaušinius, ardyti jų būstus (olas, dreves, lizdus ir pan.) ar kitaip kenkti gyvūnų aplinkai;
6.8. rinkti į Lietuvos Respublikos raudonąją knygą įrašytų rūšių augalus ir grybus, naikinti jų augimvietes;
6.9. naikinti ar žaloti skruzdėlynus;
6.10. naikinti, žaloti, rinkti ar išsinešti, išsivežti miško paklotę;
6.11. triukšmauti, garsiai groti muziką ar kitaip trukdyti kitų regioninio parko lankytojų ar vietos gyventojų poilsį;
6.12. kelti pavojų kitų asmenų saugumui;
6.13. leisti bėgioti palaidiems šunims, išskyrus Aplinkos ministro patvirtintose medžioklės, Lietuvos Respublikos teritorijoje, taisyklėse nustatytą tvarką, maudyti juos paplūdimiuose ar kitose žmonių susitelkimo vietose;
6.14. statyti, plauti autotransporto priemones vandens telkiniuose bei arčiau kaip 25 metrai nuo vandens telkinio kranto ir vandens telkinio šlaito viršutinės briaunos, kai krantai yra statūs, išskyrus stovėjimą įrengtose ir atitinkamais ženklais pažymėtose automobilių stovėjimo aikštelėse;
6.15. važinėti automobiliais vandens telkinių ledo paviršiumi;
6.16. šiukšlinti aplinką, teršti vandens telkinius;
6.17. užkasti šiukšles ir atliekas;
6.18. deginti sausą žolę, nendres, nukritusius medžių lapus, buitines atliekas;
6.19. ardyti, gadinti šlaitus ar kitaip skatinti žemės paviršiaus eroziją;
6.20. trukdyti stovyklaviečių, poilsiaviečių įrengimo, apželdinimo, pažintinių takų žymėjimo ir įrengimo bei kitiems tvarkymo darbams parke, kai šie darbai vykdomi pagal parengtus ir nustatyta tvarka suderintus projektus;
6.21. savavališkai įrenginėti sūpuokles, kitus poilsiui ar sportui reikalingus įrenginius.
IV. ATSAKOMYBĖ UŽ ŠIŲ TAISYKLIŲ PAŽEIDIMĄ
7. Lankymosi tvarką Žagarės regioniniame parke kontroliuoja Lietuvos Respublikos valstybinių saugomų teritorijų pareigūnai.
8. Kontrolę Žagarės regioniniame parke pagal kompetenciją taip pat vykdo valstybiniai miškų pareigūnai, valstybiniai aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnai, valstybiniai nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių apsaugos pareigūnai.
9. Asmenys, pažeidę šių taisyklių reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
10. Asmenys, padarę žalą saugomoms teritorijoms ar jose esančioms vertybėms privalo atlyginti žalą kiek įmanoma natūra (atkurti pirminę objekto ar teritorijos būklę), be to, atlyginti padarytus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Kai ta pačia veika pažeidžiami visuomenės interesai ir padaroma žala fizinių ar juridinių asmenų turtui, pažeidimą padarę asmenys privalo atlyginti tiek valstybiniams parkams, tiek fizinių ar juridinių asmenų turtui padarytą žalą. Nuostoliai nustatomi pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą metodiką.

Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos  regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.