VĮ Valstybinių miškų urėdija

Joniškio regioninis padalinys
     
 

 EMPS - Elektroninė medienos pardavimo sistema - BALTPOOL 
   



 
 

Spausdinti puslapio vidurį

 
 
   
VĮ Valstybinių miškų urėdija
Joniškio regioninis padalinys
Urėdijos g.1, LT84193
Beržininkų k., Joniškio r. 
Juridinių asmenų registre
kodas: 132340880
tel. +370 426 52032
faks.+370 426 55371
el.p. joniskis@vivmu.lt   
  

 56.222762, 23.649182 (WGS) 
    
     EMPS - Elektroninė medienos pardavimo sistema - BALTPOOL
   
 
   
 
   
 
   
 
   
 
   
Iš viso apsilankė: 1745888
Šiandien apsilankė: 464
Dabar naršo: 4
 
2018-01-30  www.miskininkas.eu: Eglės mūsų miškuose ir sodybose

Eglės mūsų miškuose ir sodybose  

Paprastoji eglė (lot. Picea abies) – pušinių (Pinaceae) šeimos vienintelė eglių (Picea) genties rūšis savaime auganti Lietuvoje. 

Lietuvoje eglynai užima apie 23 proc. bendro šalies medynų ploto ir sudaro 441,9 tūkstančio hektaro. Labiausiai eglynai paplitę vakarinėje, šiaurinėje ir vidurinėje šalies dalyse. Rietavo ir Plungės urėdijose eglynai užima beveik pusę (46–47 proc.) medynų ploto. Miškininkai net juokauja, kad kone kas antras medis Žemaitijoje yra eglė. Būtent šiame regione lengviausia pajusti, kaip skirtingai mūsų emocijas veikia eglės ir pušys, kuo išsiskiria eglynai. 

Eglės dažnai auga kartu su drebulėmis, beržais, uosiais, ąžuolais. Gal todėl liaudies pasakoje jie tapo jos vaikais? Parkuose ir sodybose auginama daugiau kaip 30 paprastosios eglės veislių – tuo joks kitas Lietuvos medis negali didžiuotis. 

Medžio ypatumai 

Eglės auga 250–300 metų, o intensyviausiai – būdamos 20–50 metų amžiaus, tada per metus priauga kone po metrą. Labai pakančios ūksmei, bet nelabai – užterštam orui, kenkėjams, ligoms, sausroms. Ne veltui sakoma, kad miškuose džiūstančios eglės – aplinkos užterštumo ženklas.

Šių medžiai pradeda derėti nuo 10–20 metų amžiaus. Jų strobilai, vadinami žiedais, yra kankorėžių formos, dažniausiai ryškiai purpuriniai, moteriškieji kiek didesni negu vyriškieji. Eglės kankorėžiai ilgi, užauga tais pačiais metais, o nukrinta kitų metų vasarą. Sakoma: jei eglės kankorėžius nokina viršūnėse, vasara bus drėgna, jeigu ant žemesnių šakų – sausa. 

Eglių mediena gelsvai balta, minkšta, lengva, mažai sakinga, palyginti tvirta, bet ne tokia patvari kaip pušų. Naudojama geros kokybės popieriui, muzikos instrumentams gaminti, celiuliozės ir baldų pramonėje, statybose. Esą garsusis italų smuikų meistras Antonijus Stradivarijus savo muzikos instrumentus gamino iš šio medžio, todėl eglės kartais vadinamos ir smuiko medžiais. 

Vidutinės ir išskirtinės  

Paprastosios eglės – vieni iš trijų aukščiausių Europos žemyno medžių, vidutinis jų aukštis 27– 29 metrai, liemens skersmuo 31–36 centimetrai, jos užauga iki 30– 40 metrų, kartais – ir daugiau. Eglių kankorėžiai subręsta per metus. 

Aukščiausia Lietuvoje Noriūnų eglė auga Noriūnų miške, esančiame Balkasodžio valstybiniame botaniniame draustinyje, Alytaus savivaldybėje. Jos aukštis 44,3 metro, kamieno apimtis 1,3 metro aukštyje – 205, o skersmuo – 62 centimetrai. Greta šios rekordininkės, 2000 metais paskelbtos gamtos paminklu, stiebiasi daugiau aukštakamienių gentainių, todėl ji pastebimai neišsiskiria. Seniau aukščiausia laikyta Prienų šile augusi 45 metrų aukščio paprastoji eglė. Deja, 1995 metais ją pagraužė kinivarpos ir nudžiūvusį medį miškininkai turėjo nupjauti. Dar aukštesnė, apie 46 metrų aukščio, paprastoji eglė buvo nupjauta 1997 metais. 

Storiausios eglės nėra labai įspūdingos – jų kamieno skersmuo siekia 70–80 centimetrų, kartais aptinkama 1,0–1,5 metro kamieno skersmens eglių. Storiausia Lietuvoje eglė, kurios kamieno apimtis 1,3 metro aukštyje yra 3,89 metro, aukštis – 36,8 metro, auga Mažeikių rajone, Renavo kaime. Nedaug jai tenusileidžia Plokščių miško eglė, auganti Žemaitijos nacionaliniame parke, jos kamieno apimtis – 3,87 metro. Iki 2009 metų storiausia Lietuvos egle laikyta Gelgaudiškio miško eglė, tačiau ji nudžiūvo ir buvo nupjauta. Jos kamieno apimtis buvo 3,35 metro, aukštis – 43 metrai, amžius – 155 metai, tai paaiškėjo nukirtus medį ir suskaičiavus kamieno rieves. 

Bene storiausia Europoje paprastoji eglė, kurios kamieno apimtis – 6,71 metro, aukštis – 56,20 metro, auga Juodkalnijoje, Biogradska Gora nacionaliniame parke, o aukščiausia – 62,26 metro „ūgio“ – Sgermova Kmetijos miškuose, Slovėnijoje. 

Tradicijos ir papročiai  

Paprastoji eglė dažnai minima lietuvių ir kitų aisčių genčių mitologijoje. Žymus Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorikas, etnografas ir mitologas Matas Pretorijus rašė, kad dar XVII amžiuje Nibūdžiuose (Rytų Prūsija) buvo garbinama dvikamienė rumbuota eglė, kuri sudegė 1673 metais. Esą prie jos plūsdavo žmonės iš Prūsijos ir Žemaitijos, aukodavo pinigų, drobių, skarų, drabužių, kuriuos dėdavo tarp medžio šakų. Yra nuomonių, kad ankstyvojo matriarchato laikais buvo garbinamos eglės, o vėliau, patriarchato, pereita prie ąžuolų garbinimo. Ko gero tam turėjo įtakos tai, kad ąžuolas atstovavo Perkūnui, kuris globojo karius, o karuose su kryžiuočiais šie tapo labai svarbūs, tuo pačiu pirmumas „perėjo“ ir Perkūno medžiui. 

Eglės labai mėgtos aukštaičių sodybose, daug vienkiemių, ypač atvirose vietose, apsodindavo eglėmis, kad sulaikytų vėją, žvarbą.

Šis medis susijęs su laidotuvėmis, jo šakelės rodė kelią į sodybą, kurioje ruošiamasi laidotuvėms (seniau etiketas reikalavo: jei kur važiuodamas ar eidamas pamatai laidotuves, turi užeiti, pasimelsti, tik tada gali toliau keliauti), iš eglių pinami vainikai, jomis puošti mirusiuosius vežę vežimai, sunkvežimiai. 

Bioenergetikų pastabos  

Bioenergetikai teigia, kad eglės sugeria neigiamą energiją ir liūdesį, tad gali net gydyti, gaivinti geros nuotaikos ir energijos stokojančius žmones, pripildyti širdį tyrumo ir skatinti dorai, sveikai ir tvarkingai gyventi. 

Esą  būtent dėl to, o ne šiaip sau senoliai prie sodybos sodindavo eilę eglučių. Suaugusios jos, esą, it siena saugojusios namus ne tik nuo vėjo, o visokiausio ne taip aiškiai pastebimo blogio – piktų, pavydžių žvilgsnių, prakeiksmų, skausmo ir liūdesio. 

Ir vaistams, ir pirčiai  

Eglės laikomos ir vaistingu, galinčiu žmogui padėti sveikatą sustiprinti augalu. Jų spygliuose yra vitamino C, chlorofilo, eterinio aliejaus, juos vartoja chlorofilo pastai, vitamino C koncentratams, eteriniam aliejui gaminti. Liaudies medicina teigia, kad spyglių ir kankorėžių arbata skatina organizmą valytis, o patys kankorėžiai tinka rankoms ir kojoms  masažuoti, dar daugiau padėti gali eglių sakai. 

Eglių žievė naudojama ir patalpų orui aromatizuoti, vidinė žievės dalis – puikus prieskonis mėsos, žuvies patiekalams gardinti, o padažams – tirštiklis. 

Patyrę pirtininkai ir iš eglių šakų riša vantas, teigdami, kad eglinės vantos mažina reumatinius, galvos skausmus, gerina miegą. Kad būtų švelnesnės, pataria į šias vantas dėti ir kitų augalų. Lietuviškos pirties akademijos vadovas Rimas Kavaliauskas pabrėžė, kad eglių vantos išsiskiria maloniu aromatu, ypač žiemą. Seniau jas naudojo retai, bet kodėl neišbandžius?

Beje, pasak pirtininkų, spygliuočių vanta nebūtina vanoti, ja galima glostyti kūną vos braukiant spyglių galais. Be to, paruošta vanta – ne ta šakelė, kurią matome miške – karštame vandenyje pašutinti spygliukai suminkštėja, pakvimpa. Tai išbandyti pirtyje visai nesudėtinga ir nebaugu.

 

Daiva Červokienė 

Išsamiau, su liaudies medicinos receptais – Daivos Červokienės knygoje „Kaip gydo medžiai“.

Ją galima įsigyti iš autorės susisiekus epaštu daiva.cervokiene@gmail.com.

Už fotografijas dėkingi Bronislovui Ambrozui.

Daugiau apie apie autorių https://www.efoto.lt/fotografu_pristatymai/bronislovas_ambrozas

 
Atgal   Spausdinti  
VĮ Valstybinių miškų urėdija
Joniškio regioninis padalinys