Valstybės įmonė Joniškio miškų urėdija

"Mūsų girios", 2009/03, 2009 m. balandžio 1 d.

   Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos 2005 m. pa­tvir­tin­to­je Ąžuo­ly­nų at­kū­ri­mo pro­gra­mo­je nu­ma­ty­ta iki 2021 m. ša­ly­je įveis­ti per 10000 ha pa­pras­to­jo ąžuo­lo žel­di­nių. Jei pa­vyk­tų įgy­ven­din­ti šio­je pro­gra­mo­je nu­ma­ty­tus dar­bus, ša­ly­je ąžuo­ly­nų plo­tai pa­di­dė­tų iki 2,4 proc. ar­ba iki 47591 ha. Prie ąžuo­ly­nų gau­si­ni­mo ak­ty­viau ga­lė­tų pri­si­dė­ti ir pri­va­čių miš­kų sa­vi­nin­kai, juo­lab, kad iki 2013 m. šių žel­di­nių įvei­si­mui tei­kia­ma ES pa­ra­ma.
   Už ąžuo­lo žel­di­nių įvei­si­mą pa­lan­kių ūki­nin­kau­ti vie­to­vių ne miš­ko že­mė­se, kai pa­so­din­ta ir in­di­vi­du­a­lio­mis ap­sau­go­mis ap­sau­go­ta ne ma­žiau kaip 2500 ąžuo­liu­kų 1 ha, mo­ka­ma 10876 Lt iš­mo­ka, ma­žiau pa­lan­kio­se ūki­nin­kau­ti vie­to­vė­se – 12430 Lt. To­kius ąžuo­lo žel­di­nius įvei­sus bu­vu­sio­je že­mės ūkio pa­skir­ties že­mė­je, dar mo­ka­ma 1726 Lt/ha kas­me­ti­nė miš­ko prie­žiū­ros ir ap­sau­gos iš­mo­ka.
   Esant gau­siam ąžuo­lų gi­lių der­liui, ąžuo­ly­nus ga­li­ma veis­ti sė­ji­mu į ge­rai pa­ruo­šą dir­vą bei veis­ti miš­rius kie­tų­jų la­puo­čių, lie­pos, se­lek­ci­nės dre­bu­lės žel­di­nius.
   Už to­kių žel­di­nių įvei­si­mą pa­lan­kio­se ūki­nin­kau­ti vie­to­vė­se mo­ka­ma 7250 Lt/ha, ma­žiau pa­lan­kio­se – 8286 Lt/ha. Įvei­sus bu­vu­sio­je že­mės ūkio pa­skir­ties že­mė­je, dar mo­ka­ma 1381 Lt/ha kas­me­ti­nė miš­ko prie­žiū­ros ir ap­sau­gos iš­mo­ka.
   Kaip įveis­ti ąžuo­lo žel­di­nius sė­ji­mu že­mės ūkiui nau­do­to­se že­mė­se, pa­ta­ria Miš­kų ins­ti­tu­to moks­lo dar­buo­to­jas dr. Vy­tau­tas Su­choc­kas.

Ąžuo­lo žel­di­nių vei­si­mas sė­jant gi­les

Miš­ki­nin­kys­tės prak­ti­ko­je ąžuo­lo žel­di­niai vei­sia­mi sė­jant gi­les ar­ba so­di­nant me­de­ly­nuo­se iš­au­gin­tais sod­me­ni­mis. Abu bū­dai tu­ri pri­va­lu­mų ir trū­ku­mų, nes ąžuo­ly­nų vei­si­mas bei au­gi­ni­mas rei­ka­lau­ja in­ten­sy­vaus dar­bo. Aug­da­mas san­ty­ki­nai der­lin­go­se au­ga­vie­tė­se, ąžuo­las ken­čia nuo gau­sios ne­pa­gei­dau­ja­mos žo­li­nės ir su­me­dė­ju­sios au­ga­li­jos kon­ku­ren­ci­jos. Saus­ros, šal­nos, li­gos, ken­kė­jai bei žvė­rių pa­žei­di­mai ne­re­tai tam­pa ąžuo­ly­nų žu­vi­mo prie­žas­ti­mi jau­na­me am­žiu­je. Esant pa­lan­kioms są­ly­goms, ąžuo­lo gi­lių sė­ja ga­li bū­ti efek­ty­vi, grei­ta ir pa­ly­gin­ti pi­gi ąžuo­ly­nų at­kū­ri­mo ir įvei­si­mo prie­mo­nė.

Gi­lių ruo­ša, lai­ky­mas ir pa­ruo­ši­mas sė­jai

   Pa­pras­to­jo ąžuo­lo me­dy­nai pra­de­da de­rė­ti su­lau­kę 50-60 me­tų, o pa­ski­rai au­gan­tys ąžuo­lai de­ra jau ir 20 me­tų, sėk­li­nė­se plan­ta­ci­jo­se – 8-erių. Ąžuo­las pa­pras­tai kas­met gau­siai žy­di, ta­čiau gau­ses­nio der­liaus su­lau­kia­ma kas 3-6-eri me­tai. Di­de­lės įta­kos ąžuo­lo de­rė­ji­mui tu­ri me­dy­no rū­ši­nė su­dė­tis, am­žius ir skal­su­mas. Di­džiau­sias gi­lių der­lius iš­au­gi­na­mos 0,6 skal­su­mo ąžuo­lo me­dy­nuo­se. Gi­lės su­bręs­ta tų pa­čių me­tų rug­sė­jo ga­le ar­ba spa­lį. Ma­siš­kai kren­ta spa­lio mė­ne­sį (52-57 proc. der­liaus). Rug­sė­jį iš­kren­ta nuo 29 iki 49 proc. gi­lių. Pir­mo­sios nu­kri­tu­sios gi­lės daž­niau­siai bū­na pa­žeis­tos li­gų ar­ba ken­kė­jų, ne­iš­si­vys­čiu­sios ir ne­dai­gios. Jų sė­ji­mui ne­rei­kė­tų rink­ti.
   Gi­lės, su­rink­tos Lie­tu­vos me­dy­nuo­se, dau­giau ar ma­žiau yra už­si­krė­tu­sios gry­bi­nė­mis li­go­mis, su­ke­lian­čio­mis juo­dą­ją gi­lių mu­mi­fi­ka­ci­ją ( Ci­bo­ria bat­schia­na (Zopf) Buchw.= Scle­ro­ti­na pseu­do­tu­be­ro­sa). To­dėl re­ko­men­duo­ja­ma jas kuo ope­ra­ty­viau ap­do­ro­ti prieš šį gry­bi­nį li­gų su­kė­lė­ją. Su­kur­tas ter­mo­te­ra­pi­jos me­to­das, nau­do­ja­mas ir ki­tų ąžuo­lų rū­šių gi­lėms ap­do­ro­ti. Jis pa­rem­tas gi­lių mir­ky­mu šil­ta­me (38 -41^oC) van­de­ny­je. Kai van­dens tem­pe­ra­tū­ra +41^oC, gi­lės mir­ko­mos 2,5 val.; kai + 38-39^oC, – nuo 10 iki 16 val.
   Iš che­mi­nių prie­mo­nių Lie­tu­vo­je re­gist­ruo­tas tik bei­cas Ma­xim 025 FS. Ga­li­ma gi­les api­bars­ty­ti me­tyl­tio­fa­na­tu (1 g/kg gi­lių), be­no­my­lu (0,4 g/kg gi­lių), o pas­ta­ruo­ju me­tu ir ip­ro­dio­nu (1 g/kg gi­lių). Che­mi­niai me­to­dai efek­ty­vu­mu žy­miai nu­si­lei­džia ter­mo­te­ra­pi­jos me­to­dui, nes ge­riau­siu at­ve­ju tik stab­do už­kra­to pli­ti­mą nuo pa­žeis­tų gi­lių į svei­kas. Ap­do­ro­ji­mo me­to­dų efek­ty­vu­mas iš­ryš­kė­ja il­gai sau­gant gi­les. Jei­gu gi­lės sau­go­mos 2-ejus – 3-ejus me­tus ir yra stip­riai už­krės­tos li­gų su­kė­lė­jais, ter­mo­te­ra­pi­nis me­to­das žy­miai efek­ty­ves­nis. Trum­pai sau­gant gi­les ir esant vi­du­ti­niam už­krės­tu­mui, abu me­to­dai pa­kan­ka­mai efek­ty­vūs. Dar ge­res­nis re­zul­ta­tas, nau­do­jant abu me­to­dus, kai po ter­mo­te­ra­pi­nio gi­lių ap­do­ro­ji­mo jos api­bars­to­mos che­mi­nė­mis me­džia­go­mis.
   Ne­pa­sė­jus iš ru­dens, su­rink­tų gi­lių lai­ky­mas per žie­mą su­ke­lia tam tik­rų sun­ku­mų: rei­kia san­dė­lia­vi­mui pa­tal­pų, gi­les daž­nai pa­žei­džia gry­bi­nės li­gos. Svar­bi gi­lių lai­ky­mo są­ly­ga – aukš­ta san­ty­ki­nė oro drėg­mė. Iš­ban­dy­ta ne­ma­žai gi­lių lai­ky­mo me­to­dų, mak­si­ma­liai ar­ti­mų na­tū­ra­lioms są­ly­goms: lai­ky­mas kau­puo­se; smė­lio duo­bė­se; iš­bė­rus ant ve­lė­nos; me­di­niuo­se san­dė­liuo­se. Pas­ta­ruo­siuo­se gi­lės su­pi­la­mos 20-30 cm sto­rio sluoks­niu ir pa­den­gia­mos 10-15 cm smė­lio, že­mės ir la­pų sluoks­niu. Vė­di­ni­mui už­tik­rin­ti ver­ti­ka­liai su­sta­to­mi šiau­dų ar­ba nen­drių ry­šu­lė­liai. Toks bū­das ne­rei­ka­lau­ja daug są­nau­dų, ta­čiau ga­li­mi di­de­li nuos­to­liai dėl pe­lių, že­mos tem­pe­ra­tū­ros žie­mą, di­de­lių drėg­mės nuos­to­lių ir anks­ty­vo su­dy­gi­mo.
   Ge­riau­sios gi­lių lai­ky­mo są­ly­gos yra kon­tro­liuo­ja­mo­je ap­lin­ko­je šal­dy­tu­vuo­se. Op­ti­ma­li lai­ky­mo tem­pe­ra­tū­ra yra +2 iki – -1 ⁰C. Oro drėg­mė ir jos kie­kis gi­lė­se tu­ri bū­ti nuo­lat ste­bi­mas. Jei­gu yra po­rei­kis, gi­lės tu­ri bū­ti api­purš­kia­mos van­de­niu. Lai­ko­mos džiu­to ar­ba li­ni­niuo­se mai­šuo­se. Mai­šus vie­ną ant ki­to ga­li­ma krau­ti tik dviem ei­lėm.. Ge­riau­sios gi­lių lai­ky­mo są­ly­gos yra šal­dy­tu­vuo­se su ne­tie­sio­gi­niu šal­dy­mu. Juo­se tu­ri bū­ti pa­lai­ko­ma 0 – -1 ⁰C tem­pe­ra­tū­ra ir san­ty­ki­nė oro drėg­mė ar­ti­ma 100 proc., kad ne­ma­žė­tų lai­ko­mų gi­lių dai­gu­mas. To­kio­mis są­ly­go­mis gi­les ga­li­ma iš­lai­ky­ti il­giau nei 2-ejus me­tus.
   Dėl aukš­to drėg­mės kie­kio ir in­ten­sy­vaus kvė­pa­vi­mo gi­lės ne­ga­li bū­ti lai­ko­mos her­me­tiš­kai už­da­ry­to­je ta­ro­je. Ma­ži gi­lių kie­kiai (30-40 kg) ga­li bū­ti lai­ko­mi kon­tei­ne­riuo­se, su­mai­šy­ti su ora­sau­sė­mis dur­pė­mis ar­ba spyg­liuo­čių pju­ve­no­mis san­ty­kiu 1:1 pa­gal tū­rį. Dur­pės ar­ba pju­ve­nos už­pil­do oro tar­pus tarp gi­lių ir su­ma­ži­na jų už­si­krė­ti­mo pa­vo­jų. Jei­gu gi­lės per drėg­nos, jos ga­li bū­ti pa­džio­vi­na­mos pa­vė­sy­je iki 40-45 proc. drėg­mės.

Ąžuo­lo žel­di­nių vei­si­mas

   Ąžuo­lo žel­di­nius veis­ti sė­ji­mu re­ko­men­duo­ja­ma nor­ma­laus ir lai­ki­nai už­mirks­tan­čio­se der­lin­go­se dir­vo­se (Nd, Ld, Nf, Lf, Ncp, Ncs au­ga­vie­tė­se). Dir­vos pa­ruo­ši­mo bū­das es­mi­nės įta­kos ąžuo­liu­kų au­gi­mui ne­tu­ri.
   Op­ti­ma­lus dir­vo­že­mio tan­kis ąžuo­lo šak­nims yra 1,1-1,3 g cm^-3 . Stip­rus pa­pras­to­jo ąžuo­lo šak­nų pra­si­skver­bi­mas ir ma­sė su­ma­žė­ja per­pus, kuo­met dir­vo­že­mio tan­kis pa­sie­kia 1,50 g cm^-3, o šak­nų au­gi­mas su­sto­ja, esant 1,67 g cm^-3.
   Vir­šu­ti­nio 0-20 cm sto­rio dir­vo­že­mio sluoks­nio tan­kis Nc, Nd, Nf au­ga­vie­tė­se kin­ta 1,10-1,37 g cm^-3 ri­bo­se, tai yra pa­lan­kus ąžuo­lo šak­nų au­gi­mui ir jo keis­ti ruo­šiant dir­vą nė­ra rei­ka­lo. Šio­se au­ga­vie­tė­se tan­kis 40-50 cm gy­ly­je pa­sie­kia 1,52-1,67 g cm^-3. Toks dir­vo­že­mio tan­kis gal­būt ir ga­li su­lė­tin­ti ąžuo­lo šak­nų pra­si­skver­bi­mą, bet jų ne­su­stab­dys.
   Že­mės ūkiui nau­do­to­se že­mė­se po­ar­me­nis daž­niau­siai su­tan­kin­tas. Po­ar­me­nio tan­kis (30-40 cm gy­ly­je) bu­vu­sio­se aria­mo­se prie­mo­lio dir­vo­se kin­ta 1,39-1,80 g cm^-3 ri­bo­se, prie­smė­lio – 1,33-1,78 g cm^-3 ri­bo­se. Vei­siant ąžuo­lo žel­di­nius že­mės ūkiui nau­do­tų že­mių lau­kuo­se, ku­riuo­se yra stip­riai su­tan­kin­tas po­ar­me­nis, ga­li bū­ti rei­ka­lin­gas jo pu­re­ni­mas.
   Dir­vos pa­ruo­ši­mas rie­kė­mis ne­tin­ka ru­de­ni­niam gi­lių sė­ji­mui dėl di­de­lio gi­lių iš­ša­li­mo pa­vo­jaus. Ru­de­ni­niam sė­ji­mui tiks­lin­ga pa­rink­ti nor­ma­laus drėg­nu­mo plo­tus, ku­riuo­se dir­va ga­li­ma pa­ruoš­ti fre­za ar­ba plū­gais ir sė­ti į va­gos dug­ną. Pa­va­sa­ri­niam sė­ji­mui tin­ka įvai­rūs dir­vos pa­ruo­ši­mo bū­dai. Drėg­nes­nė­se au­ga­vie­tė­se ga­li­ma pa­ruoš­ti dir­vą rie­kė­mis ir sė­ti gi­les į rie­kę. Nor­ma­laus drėg­nu­mo dir­vo­se re­ko­men­duo­ti­na sė­ti gi­les į va­go­mis ar­ba rie­kė­mis pa­ruoš­tą dir­vą. Pa­sė­jus gi­les ru­de­nį, ki­tą ve­ge­ta­ci­jos se­zo­ną ąžuo­liu­kai už­au­ga to­kie pat ar­ba tik ne­žy­miai di­des­ni, ne­gu pa­sė­ti pa­va­sa­rį.
   Sė­ji­mu ąžuo­ly­nai vei­sia­mi tik esant gau­siam gi­lių der­liui. Ge­riau­sios są­ly­gos gi­lėms su­dyg­ti yra prie +20⁰C tem­pe­ra­tū­ros. Va­ka­rų Eu­ro­pos ša­ly­se gi­lės sė­ja­mos žel­do­muo­se plo­tuo­se dau­giau­sia ru­de­nį, ta­čiau pa­sė­tos gi­lės ga­li bū­ti su­nai­kin­tos grau­ži­kų, paukš­čių, šer­nų, ga­li su­pū­ti ar­ba su­šal­ti, jei­gu nė­ra snie­go. Dėl to ru­de­nį rei­kia iš­sė­ti žy­miai dau­giau gi­lių.
   Pa­va­sa­rį op­ti­ma­lus lai­kas sė­ti gi­les – ba­lan­dis. Su­dy­gu­sių gi­lių kie­kis bū­na di­des­nis, jos dygs­ta vie­no­džiau, ne­gu pa­sė­tos ru­de­nį. Sė­jant pa­va­sa­rį leng­viau kon­tro­liuo­ti žel­di­nių tan­ku­mą ir so­di­ni­mo vie­tų iš­dės­ty­mą.

Gi­lių sė­ji­mo bū­dai ir kie­kis

   Daž­niau­siai nau­do­ja­mas gru­pi­nis gi­lių sė­ji­mas ar­ba sė­ji­mas ei­lė­mis. Gru­pi­nis ąžuo­lo sė­ji­mo bū­das grin­džia­mas to­kio­mis prie­lai­do­mis:
· ąžuo­lui rei­kia šo­ni­ni­nės prie­dan­gos;
· ąžuo­lai su­au­ga šak­ni­mis, tai­gi iš­si­di­fe­ren­ci­ja­vu­siam stip­riau­siam ąžuo­liu­kui pa­de­da jo kai­my­nų šak­nų sis­te­mos;
· vyks­ta elek­ci­ja;
· ne­pa­vo­jin­gos žo­lės, ne­rei­ka­lin­ga ag­ro­tech­ni­nė prie­žiū­ra;
· re­čiau pa­žei­džia žvė­rys.
   Lai­kui bė­gant biog­ru­pė­je iš­si­di­fe­ren­ci­juo­ja po vie­ną – du ge­rai au­gan­čius ąžuo­lus. Kai di­fe­ren­cia­ci­ja nė­ra pa­kan­ka­ma, bū­ti­na re­tin­ti. Sė­jant ei­lė­mis, at­stu­mai tarp ei­lių ga­li svy­ruo­ti nuo 0,8-1,3 iki 2-3 m. Ei­lė­je sė­ja­ma kas 0,5-0,8 m. At­stu­mai ei­lė­se ga­li bū­ti di­di­na­mi iki 1-1,5 m.
   Jei­gu su­rink­tos gi­lės ne­bu­vo fi­to­sa­ni­ta­riš­kai ap­do­ro­tos, prieš sė­ją jas rei­kė­tų bei­cuo­ti. Taip gi­lės ap­sau­go­mos nuo jų pa­vir­šiu­je ir dir­vo­je esan­čių li­gų su­kė­lė­jų. Pa­sė­jus bei­cuo­tas gi­les, ap­sau­go­mas dygs­tan­tis dai­gas ir jo ko­le­op­ti­lė, kol ji pa­sie­kia dir­vos pa­vir­šių. Vie­na­me hek­ta­re tu­rė­tų bū­ti iš­sė­ja­ma 15-20 tūkst. gi­lių; vie­no­je sė­ji­mo vie­to­je įter­pia­ma 3 – 5 gi­lės nuo 3 iki 6 cm gy­liu. Per­ne­lyg gi­liai įter­pus, su­lė­tė­ja dy­gi­mas, ta­čiau tai ga­li bū­ti ir pri­va­lu­mas, kai yra pa­va­sa­ri­nių šal­nų pa­vo­jus.
   Hek­ta­rui ąžuo­ly­no įveis­ti pa­pras­tai rei­kia iki 400 kg gi­lių. Pa­lan­kes­nė­mis są­ly­go­mis (ge­rai įdirb­ta, ne­pik­tžo­lė­ta dir­va) ge­rų re­zul­ta­tų ga­li­ma pa­siek­ti ir su ma­žes­niu gi­lių kie­kiu.
   Iš­ti­sai įdirb­tuo­se že­mės ūkiui nau­do­tuo­se plo­tuo­se ga­li­ma sė­ti me­cha­ni­zuo­tai. Sė­ji­mo ma­ši­nos gi­les pa­pras­tai sė­ja 1,5 m at­stu­mu tarp ei­lių, 1 ha su­nau­do­ja apie 400 kg gi­lių.
   Sė­jant ran­ki­niu bū­du, kaup­tu­kais ar kas­tu­vu pa­da­ro­mos 3-6 cm gy­lio duo­bu­tės. Ge­riau­siai tin­ka Skan­di­na­vi­jos ša­lių ga­my­bos so­dik­liai, skir­ti sod­me­nims su už­da­ra šak­nų sis­te­ma so­din­ti.