Siekdama sudaryti kuo palankesnes sąlygas miško savininkams rūpintis privačiais miškais ir juose tvarkytis, Aplinkos ministerija šiemet numačiusi pakeisti miškų valstybinės priežiūros, apsaugos ir kontrolės sistemą, gerokai daugiau dėmesio skirti miško savininkų švietimui, mokymui ir konsultavimui.

Patikslinus valstybinę miškų kontrolę vykdančių pareigūnų funkcijas, pasak Aplinkos ministerijos Miškų departamento Privačių miškų skyriaus vedėjo Nerijaus Kupstaičio, šie pareigūnai pirmenybę teiks ne baudoms, o stengsis kuo daugiau šviesti miško savininkus ir juos konsultuoti. Numatoma peržiūrėti miškų kontrolės metodikas, atsisakyti kai kurių neesminių miškų ūkio veiklos epizodų kontroliavimo, remtis miško savininkų atsakomybės ir pasitikėjimo jais principu. Taip pat rengiamasi supaprastinti leidimų kirsti mišką išdavimo ir privačių miškų miškotvarkos projektų rengimo sistemas.

Lieka tik apgailestauti, kaip sakė Nerijus Kupstaitis, kad viešojoje erdvėje diskutuojant apie privačių miškų savininkams sudarytas sąlygas pasigirsta klaidinančių teiginių. Antai praėjusią savaitę „Valstiečių laikraštyje“ pasirodžiusio straipsnio „Miško savininkai kratosi Aplinkos ministerijos“ autorius Vidmantas Jusas, Lietuvos miško savininkų asociacijos narys, kitą nevyriausybinę organizaciją – Privačių miškų savininkų asociaciją – pavadino Aplinkos ministerijos įkurta finansuojama marionete. Tarytum nežinotų, kad valstybės institucijos, tarp jų ir Aplinkos ministerija, nesteigia asociacijų ir nefinansuoja jų veiklos...

Taip pat neaišku, kokiais informacijos šaltiniais rėmėsi minėtojo straipsnio autorius, nurodęs, kad miškų urėdijos į valstybės biudžetą moka tik įprastus įmonės mokesčius ir nieko daugiau. Reikėjo tik pasidomėti ir būtų paaiškėję, kad, be įprastų mokesčių, urėdijos į valstybės biudžetą moka 10 proc. pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Pusė šios sumos naudojama bendrosioms miškų, tarp jų ir privačių, ūkio reikmėms. Likusi dalis tenka bendrosioms valstybės biudžeto reikmėms.