Šalies laukuose matyti jau vis mažiau gandrų – jie pakėlę sparnus šiltų kraštų link. Į žiemavietes gandrai pradeda keliauti nuo rugpjūčio vidurio, o apie šv. Baltramiejų (rugpjūčio 24-ąją) jų Lietuvoje beveik nelieka.

Šie metai mūsų gandrams, pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vedėjo Selemono Paltanavičiaus, buvo palankūs. Apie tai gamtininkai sprendžia pagal gandriukų skaičių. Tikslius duomenis, kiek šalyje perėjo baltųjų gandrų porų ir kiek buvo išauginta jauniklių, Lietuvos ornitologų draugija paskelbs rudenį. Paprastai lizduose vidutiniškai užauga po du jauniklius. Ypač palankiais metais neretame lizde būna trys ar keturi gandriukai, kai kuriuose – net penki.

Lietuvos gandrų populiacija – didelė, pagal tankumą turbūt vienintelė tokia visoje Europoje. Mūsų gandrai keičiasi, labai sparčiai reaguoja į aplinkos, net į žmonių elgsenos pokyčius. Jie vis dažniau lizdus ima sukti patys, o kažkada tokių lizdų buvo tik apie 20 proc. Tam naudoja elektros stulpus. Pastebėta ir nauja tendencija – lizdai „grįžta“ ant stogų ir į medžius. Gandrai pasitiki žmonėmis, todėl prarado baimę ir lizdus suka prie pat trobų, maistą renka pakelėse ar šmirinėdami tarp laukuose dirbančios technikos ir žmonių.

Ypatingas Lietuvos gandrų gyvenimo pokytis, kaip sakė Selemonas Paltanavičius, – vis dažnesni „geros kaimynystės“ atvejai. Gandrai nėra labai draugiški savo gentainiams. Prieš 50 metų visi žinojo, kad nuo vieno gandro lizdo iki kito būna ne mažiau kaip kilometras. Priešingu atveju tarp paukščių kyla žiaurios grumtynės. Jų metu sudaužomi kiaušiniai, užkapojami jaunikliai ir net sužeidžiami ar pribaigiami suaugę gandrai. Prieš 30 metų Slavikų kaime Šakių rajone vienoje tuopoje įsikūrė bene šešios baltųjų gandrų poros. Tuo metu Lietuvoje tai buvo neregėtas atvejis, nors Europos pietiniuose regionuose gandrai paprastai peri kolonijose. Šiek tiek vėliau kolonija (apie 30 lizdų) gyvavo Bitėnų kaime prie Rambyno kalno (Šilutės r.). Neseniai Šilutės rajone aptikta dar didesnė kolonija.